#1 Išbandom su Laisvalaikio dovanom

Ką dovanoti mamai gimtadienio proga? Einant į vestuves ar per pirmąją komuniją? O gal norint nustebinti draugę?

Žinau, kad vokelis dažnai būna galutinis sprendimo taškas norint palengvinti žmonių rūpesčius. Pati tuo dažnai vadovaujuos, bet kartais stabteliu pagalvojusi apie save. Mėgstu emocijas, kurios verčia šokti, nerti,  paragauti ar pauostyti. Tad, su Laisvalaikio dovanų raudona dėžute nusprendėm atidarinėti vis kitą vietą ir kitą pramogą, kad pasiūlyti ir jums pagalvoti ne tik apie skaičius su atvirtute ar baltą voką. Pabandyti dovanoti laiką su jumis, o gal jau senai svajotą norą išbandyti šuolį parašiutu, pasivažinėjimą drifto mašina ar vakarienę tamsoje! O taip. Pradėkim.

Pirmasis apsilankymas  Vilniaus “Zoopark”.

Šieno kvapas, triušių ausytės matosi jau prie įėjimo. Šalia durys su užrašu “Šikšnosparniai turi jauniklį”. Pardavėja įteikia dėžutę su skysčiu (maistą) papūgoms, “galėsite jas pamaitinti patys” – sako ji. Čia tokia laisvė, kuri šiek tiek baugina, bet tuo pačiu ir įtraukia, o mes pasileidžiam su sese tekinos. Noris sau leisti daug daugiau nei tik pastovėti prie gyvūnų. Paglostyti, pabendrauti. Apkabinti.

Pas triušiukus praleidome gal pusvalandį pradžioje. O tada dar pusvalandį prieš išeinant. Draugavome, maitinome, bučiavomės. Čia gali su jais kurti ryšį, tik nekilnojant ant rankų, bet to ir nereikia – užtenka jų prisilietimo su snukučiu. Papūgos kiek rimtesnės, bet ištiesus joms maisto indelį, iškart prisistato pas tave ant rankos. Patogiai įsitaisiusios pešasi dėl paskutinio kąsnio ir tada atsitraukia. Tik viena pasiliko ilgėliau pasibendrauti, turbūt galvodama, kad išsitrauksiu dar vieną indelį ir ji bus pirma eilėje. Lemūrai išdykę, bet tuo pačiu ir individualistai. Jiems nereikia tavo prisilietimo, bet kartas nuo karto susitikus akimis, mane persmelkdavo baimės jausmas, nors viduje kirbėjo mintis, kad norėčiau susipažinti artimiau. Pastovėjau ilgėliau, stebėjau kaip jie bendrauja vienas su kitu, kaip jie elgiasi šeimoje, kaip auklėja vaikus. Praėjus pro juos,  durys į mini džiungles, kur beždžionėlės turi savo teritoriją. Klykauja, cypauja, laksto, tik spėk pamatyti, o jau ir pro akis šoktelėjo į kitą lieptelio pusę. Gražiausias vaizdas, kai jas maitina – tada jos visos vienoje vietoje, tokios mažytės, bet tokios vikrios.

Pažintis. Čia slypi tikroji “Zoopark” grožybė. Mes galime prisiliesti ir iš arčiau pamatyti tuos, su kuriais gatvėje nesusiduriame. Jie nėra uždaryti ar prirakinti. Su jais galime bendrauti. Ne žodžiais ir ne mums įprasta kalba, bet akimis, širdimi, prisilietimais. Jie ten jaučiasi gerai. Juos myli, prižiūri, jie kuria šeimas.  Jie bendrauja su kiekvienu atvykusiu į jų namus.

Nuostabi patirtis, kurią linkiu padovanoti, kad ir sau!

 

Dalintis:

0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *