Mažos rankinės istorija

 

Darbo dienų šurmulys mane įsuka į savo žavesį. Svarbiausias kiekvienos dienos klausimas būna: „ar nieko nepamiršau?“. Viską sužiūrėti, bėgti, nevėluoti, išgerti kavos puodelį ir toliau lėkti. Aš daug planuoju: ką pasiimti fotosesijai, ką reikės grąžinti, kada prasideda filmavimas, koks bus kitas mano tinklaraščio įrašas ir taip toliau… Tačiau, kalbant apie pasimatymus…. Jie lieka greiti ir spontaniški (galbūt iš dalies ir todėl, kad mes su Julium esame tokie). Retai kada turiu progą pasimėgauti mažomis rankinėmis, vadinamosiomis delninėmis,  jų teikiamomis privilegijomis, nes darbo dienomis su manimi keliauja didelė bei sunki kuprinė. Laimės valandos būna netikėtos. Tada galiu skrieti per miestą lyg prancūzaitė. Be didelių maišų ir kitų „rakandų“.

Į susitikimus einu gana dažnai,  jie būna su vaikinu, draugėmis ar net su savimi (turbūt vienas iš smagiausių dalykų). Šis variantas buvo pirmasis. Tai buvo kaip visada greitai suplanuotas pasimatymas.Ir aš labai norėjau tos mažos rankinės. Norėjau sutalpinti į ją visą savo gyvenimą. Lėkti, susikabinti už rankų ir atsisėsti kažkur lauke, kad pakvėpuočiau pavasariu prie staliuko, pagaliau jau išnešto iš rūsio po ilgo žiemos miego. Moterys, pritarsit, kad į rankines telpa visas gyvenimas. Net ir į mažas. Tada maniškis buvo skubantis ir bėgantis.

Mano greitieji grožio ritualai kaip įprastai buvo atliekami lifte, dar kartais tai būna mašinoje arba prekybos centro tualete. Kam susikrauti visas įmanomas priemones, jeigu užtenka kelių, kokybiškų  ir būtiniausių norint susiruošti į pasimatymą. Šiek tiek pamaskuoti, paryškinti ir pariesti. Į tą mažą rožinį, svajonių rankinuką puikiai tilpo mano geriausios priemonės: IsaDora kontūravimo paletė (visiems atvejams), pravedimas ir blakstienų tušas. Tikrai nesu iš tų moterų, kurios ilgai stovėdamos prie veidrodžio taiso, keičia ir tobulina. Man reikia patikimo ir greito efekto. Savo vaikino jau nenustebinsiu (nors jis sakytų atvirkščiai, jei rašytų šį įrašą), bet nustebinu pati save, kai pasidarau geresnį pravedimą, labiau užriečiu blakstienas, šiek tiek paryškinu ir pamaskuoju. Tadam. Iš bėgančios, nepasidažiusios stilistės su maišais aš jau labiau atsimerkusi ir su mažiau pavargusiu veidu Viktorija.

Esu gana smulkmeniška, jautri, galbūt net per daug pasiduodanti emocijai. Šį kartą mane suviliojo, kad prekės ženklo IsaDora priemonės naudojamos be kvapniųjų medžiagų. Ir aš pasileidau į tą pasimatymą. Su savo jautria oda, kuriai tiko mano rankinės turinys, besidažanti lifte ir skriejanti pasibučiuoti vidury šurmulingo miesto. Su vaikinu. Su gyvenimu.

Mielos ir brangios, mano skaitytojos. Labai norėjau taip į jus šį kartą kreiptis. Pritarsite, kad mūsų rankinė – mūsų gyvenimas. Aš taip retai sau leidžiu pasimėgauti lengvomis, mažomis, neperkrautomis. Turbūt labai gerai tai galima palyginti su kasdienybe. Tikrai ne dažnai mes sau leidžiama mažiau savo apkrauti, labiau pabūti moteriškomis, daugiau pailsėti.  Visada norime daugiau: daryti, veikti, bėgti…

Labai norėčiau (net reikalaučiau), kad kiekviena paskaičius šį tekstą suplanuotų, o dar geriau –  lėktų ekspromtu į pasimatymą, kad ir pati su savimi. Paryškintų savo veido bruožus, užriestų blakstienas ir „sunkias rankines“ paliktų namuose. Kiekviena.

Dalintis:

2 comments so far.

Atsakymai į “Mažos rankinės istorija”: 2

  1. Meda parašė:

    Labai ydomu!

  2. Meda parašė:

    Labai ydomiai sudeliotos mintys 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *