Vienatvė ne liga

 

Man reikia meilės. Tiesiogine ta žodžio prasme. Kai jaučiuosi mylima – aš gyva. Visomis savo ląstelėmis ir kiekviena dalelyte kūne. Aš netrokštu banalių pasimatymų kavinėse, kai pagrindiniu vakaro akcentu tampa atneštas maistas arba vyno taurė. Glėbių rožių, kurios kristų pro vazos kraštus ir galiausiai būtų „išniokotos“ katino. Dovanų, kuriomis bandoma „užkišti“ dėmesio stokos spragas. Ar blizgučiais apipintų žodžių kiekviename sakinyje. Man reikia jausmo, kuris neapleistų, šviesos, kuri neužgestų ir laiko, kuriam nereikėtų laikrodžio rodyklių.

Nuotrauka – Agnė Būdvytytė

Turbūt beveik kiekviena mergina tam tikru gyvenimo etapu pagalvoja „O gal man geriau būti vienai“, nors ir jausdamos poreikį meilei, širdies reikalai kartais prasilenkia patys su savimi. Prisipažinsiu, man taip pat kartais kyla tokios mintys, tačiau pasiduodant ir įsiveliant į galvoje kirbančių minčių raizgalynes galima atrasti ir atsakyti pačiai sau daug klausimų. Vienas iš tokių buvo: kas ta vienatvė?

Nuotrauka – Agnė Būdvytytė

Tai normali būsena (skamba per daug paprastai). Juk kiekvienai iš mūsų patinka pagulėti vonioje. Paskaityti knygą. Gaminti. O gal pasportuoti? Šiuos procesus atliekame vienos, tiksliau pačios su savimi, nes tokiais momentais ilsimės to pačios nesuprasdamos. Kaip pati įsisukusi į savęs tyrinėjimus supratau, kad aš moku būti santykiuose ir galiu tai daryti, tačiau man reikia vienatvės. Aš nekalbu apie kažkokius pabuvimus atskirai ar pailsėjimus, man tai atrodo nesuvokiamas dalykas. Vienatvė yra apie momentus, kada mes būname tik su savimi. Mano nuomone, tai visiškai normali ir net būtina būsena! Nei vienas nesame vienišas. Aš rašau apie laiką pačiam su savimi. Kad ir ką pagalvosit skaitant šį sakinį – galų gale mes turime save.

Nuotrauka – Agnė Būdvytytė

Rašydama šį tekstą aš esu savo „vienatvėje“ – prie puodelio kavos ir kompiuterio.  Kartais šis veiksmas persikelia į vonią, kada prisidegu daug žvakių, smilkalų ir klausausi muzikos. O kitą kartą tai momentas, kai galėčiau važiuoti, bet pasirenku pasivaikščiojimą. Man atrodo, kad tokios akimirkos duoda mums daugiausiai įkvėpimo. Ženklus. Arba viltį. Prisiminkim, kiek gyvenimas mums duoda progų, kurios vis vien veda prie jūsų tikslo. Kartais pro aplinkelius, bet ten atsitinka geriausių dalykų. Kiek tokių mes nepastebint priimdavom ir tik dabar tai suvokiam…

Galėtume nusistatyti diagnozę, kad vienatvė ne liga ir padaryti šio teksto reziume apibendrinant, kad visiems ji reikalinga. Tačiau, aš nesu gydytoja ar kažkokia būsenų „nustatinėtoja“. Kiekvienas pats nusprendžiame savo ribas bei vietas. Galų gale anksčiau ar vėliau pamatysim kiek gražių  dalykų gimsta būnant su savimi… Vienatvėje.

 

 

Dalintis:

0 comments so far.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *